Tobulieji

Skaityti 3 minutes
„Modernus vyras yra išsilavinęs, sėkmingas ir atidus savo išvaizdai“ skaitau citatą ir galvoju, „mama mia, kur gi ritasi pasaulis“? Akivaizdu, kad į kažkokią labai modernią, sėkmingą ir išvaizdžią vietą.

Tokią, kurioje vaikšto (ką ten vaikšto – važinėja prabangiausiais automobiliais arba geriau – skraido nuosavais lėktuvais!) lyg šveicarų sargybiniai išsičiustiję svajonių jaunikiai. Ant kairės rankos laikrodis, už kurį galėtum nusipirkti kaimą Pasvalio rajone. Dešinėje atsainiai, lyg taksofono ragelis, laikomas super išmanus telefonas. Trijų metrų spinduliu girdėti, jog šis tobulybės gardemarinas ką tik sudarė milijono vertės sandorį. Pasakoja apie tai jis, greičiausiai, savo madingai, prisižiūrėjusiai, apsiskaičiusiai, linksmai, sportiškai, meiliai, seksualiai, šiuolaikiškai gyvenimo draugei. Nuostabu, ar ne?

Įdomu, ką tokie tobuli žmonės veikia tuo metu, kai nesistengia atitikti visų įmanomų standartų ir taisyklių (laisvu, nuo buvimo tobulais, metu). Keletą variantų žinau iš asmeninės patirties. Vieni geria kibirais, tada girti įvairuoja savo auksines vežėčias į kelio stulpelius, bet išsisuka neaptikti, nes pinigai kažkokiu stebukllingu būdu panaikina per penkis metrus sklindantį viskio tvaiką. Kiti ryja tabletes. Saujomis. Ryte tonizuojančias, per pietus stabilizuojančias, pavakariams raminančias, o nakčiai migdančias. Treti perka. Daug ir visko. Kuo daiktas brangesnis ir nereikalingesnis – tuo geriau. Ketvirti ieško atgaivos po trumpais sijonais. Po ilgais – irgi. Svarbu, kad sijonas būtų naujas, dar neragautas. Penkti…na jie nueina į savo namų vonią ir nusprendžia atsipalaiduoti kilpoje. Amžiams. Su visam.
Tikrai, koks tobulas ir nuostabus pasaulis. Mes pavyzdingai šypsomės vieni kitiems ir stropiai pasakojam, kaip puikiai atitinkam visas keliamas karteles. Ar Jums ne koktu nuo viso šito? Nuo to nepakeliamo savo paties tobulumo svorio, kuris taip prislegia, kad atrodo ant širdies visas miegamasis rajonas stovi. Pilkas, vienodas, negyvas.

Yra tokia pasaka apie žmogų, nusipirkusį kostiumą, kuris toks kreivas, kad jam reikia kaire ranka patraukti liemenės skverną žemyn, dešine – prilaikyti klešnę teisingoje padėtyje, o smakru prispausti kylantį petį. Įsivaizduokite tokį žmogų einantį. Jis atrodo kaip visiškas luošys. Bet užtat kostiumas koks gražus! Kaip dailiai guli!

Dauguma mūsų nešiojame tokius kostiumus. Kiekvieną mielą dieną įvairiausias kanalais esame bombarduojami nurodymais, kaip turėtume elgtis, ką kalbėti, kaip atrodyti, ko pasiekti, kad būtume pripažinti savais. Mums diegiama, jog tokie, kokie esame iš tiesų būti negalime. Jokiu būdu. Turime save pakoreguoti, pataisyti, kad atitiktume visuomeninį standartą. Gal jau užtenka viso to savęs blizginimo, poliravimo ir vaškavimo bandant paslėpti pūvančias rūdis?

Ar pastebite kokioje laisvės iliuzijoje mes gyvename?