Kaip išprogramuoti savo protą? Instrukcija

Skaityti 8 minutes
Iš šulinio galima gėlo vandens pasisemti ir galima į jį vaiką įmesti. Šulinys geras dalykas ar blogas? Plaktukas naudojamas ir namui pastatyti, ir žmogui užmušti. Plaktukas geras dalykas ar ne?

Tas pats ir su protu. Jis nei draugas, nei priešas. Jis įrankis. Klausimas vienintelis: kieno rankose? Mūsų protai, deja, yra ne mūsų rankose. Vien todėl, kad mes apie juos per mažai žinome. Ir dažnai, paties svarbiausio dalyko – jog tai programuojamas imtuvas/siųstuvas. Programuojamas ta prasme, kad jame, visai kaip kompiuteryje, galima instaliuoti programas, kurios sukurs operacinę aplinką. Protas dirbs (mąstys) taip ir tokiu būdu, kaip jam diktuos programos. Ir jeigu galvojate, kad jūsų protas tikrai nesuprogramuotas, greičiausiai esate taip giliai programoje, kad to net nesuprantate.

Pirmas programavimo lygis, pamatinis ir pats esmingiausias, sukuriantis mūsų dabarties karkasą įvyksta vaikystėje. Tuo metu, priklausomai nuo disfunkcijos, su kuria susiduriame savo šeimoje (o iš esmės beveik visi su ja susiduriame) mūsų protas bandydamas apsaugoti mus nuo pernelyg sudėtingų ar intensyvių patirčių sukuria bei įdiegia išlikimo programas. Šiame tarpsnyje jis veikia instinktyviai vedamas pagrindinio bet kokios gyvybės stimulo – išlikti ir, kiek įmanoma, klestėti. Šios programos atrodo įvairiai, bet dažniausiai užaugus jų dėka negalime būti savimi, jaučiamės dustantys, patiriame panikos priepuolius, nerimą, depresines nuotaikas ir panašiai. Tai, kas vaikystėje mus saugojo nuo destrukcijos, vėliau tą destrukciją ima kurti. Atrasti šias programas ganėtinai sunku ir čia reikėtų gero prischoterapeuto pagalbos. Bet jomis užsiimti tikrai verta, nes jų atradimas ir išinstaliavimas dovanoja autonomišką laisvą gyvenimą. Rekomenduoju išbandyti.
Ir dar, su šiomis programomis gink Dieve negalima kovoti, nes tuomet jos tik stiprėja. Mat jose yra įrašyta tokia „uodegėlė“, kuri sako „ši programa jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis negali būti kvestionuojama ar perrašoma“. Todėl ir yra taip sunku su jomis dirbti. Tačiau jas galima apeiti…dėkojant. Šios programos sukurtos apsaugai, todėl reikia šalinti ne jas pačias, o jų priežastį. Tai reiškia kurti erdvę savyje, kur tos apsaugos tiesiog nereikia. Tada jos pačios ima nykti. O joms įsijungus mintis nukreipti vaga „ačiū tau, kad mane saugai ir manimi rūpiniesi, bet man viskas gerai, aš esu saugi, man negresia pavojus, gali išsijungti“. Iš karto nesigaus. Reikės pastovaus atkaklaus kasdienio darbo. Patirsite daug nesėkmių, bet rezultatas viską atpirks. Gausite visa tai, ko ilgisi ir trokšta jūsų širdis bei siela.

Antras lygis yra vadinamoji edukacinė sistema arba kitaip – švietimas. Kuris, paradoksaliai, beveik nieko bendro su šviesa neturi. Atvirkščiai: jis dresuoja, o ne ugdo mūsų protus, siaurina, o ne platina mąstymo akiračius, verčia mus biorobotais, skirtais atlikti tam tikrą funkciją už atlygį ir neklausti „kodėl?“. Taip pat jis moko paklusti autoritetams. Aklai. Ir baudžia už nepaklusimą. Dvylika metų nuosekliai dresuojami protai išmoksta vaikščioti tik tam tikrais neuroninių jungčių keliais (kurių beje vos keletas) ir dažnai niekada neišbando nieko naujo. Nuspėjamas, paklusnus, kontroliuojamas individas. Toks yra pageidautinas švietimo sistemos rezultatas ir už tai jam mokamas atlygis. Tiek mokykloje, tiek vėliau darbe. Atlik savo funkciją ir neklausinėk, ko nereikia.
Tačiau net iš šioje absurdiškoje sistemoje pasitaiko sutikti Mokytojų. Žmonių, kurie išties supranta šio žodžio reikšmę ir laikosi jo sukuriamos atsakomybės ir kokybės standarto. Ir kartais vienas žodis, viena frazė, ar viena pamoka pasėja sėklą, kuri vėliau sudygusi yra pajėgi pasipriešinti dvylikai metų beatodairiško baladojimo kūju. Šlovė Mokytojams! Tačiau jų gan reta, todėl greičiausiai jums nei vieno sutikti nepavyko. Tokiu atveju, norint išprogramuoti šį lygį, reikia supurtyti egzistuojančias suvokimo neuronines jungtis. Tam tinka įvairios stiprios praktikos tiek su pagalbinėmis medžiagomis, tiek be jų. Rezultatas greitai pasiekiamas, efektas ryškus, tačiau tai yra PAVOJINGA. Nuo stipraus poveikio protas gali sutrikti, pasimesti ar paklysti. Lengva prarasti ryšį su realybe, nes pašalinus senas neuronines jungtis, jų vietoje gali susikurti bet kas (greičiausiai tas, kas bus lengviausiai pasiekiama). Geriausias saugumo garantas: patikimas vedlys, mokytojas, terapeutas ar draugas, kuris gali lydėti jus per šią patirtį. Tai pat būtina tinkama aplinka ir intencija. Teisingą žmogų atpažinsite iš paprastumo, žemiškumo ir jausmo, kad šalia jo gera būti, jis ramus. Siūlau nesigundyti įvairiais „nušvitusiais mokytojais“, kurie dabar tokie populiarūs. New age dvasingumas yra gana klaidžios ir pavojingos džiunglės, kuriose labai svarbu vadovautis savo vidine intuicija. Jeigu jausmas praktikoje, ar bendraujant su žmogumi kelia įtarimų – neškite kūdašių ir nekreipkite dėmesio į bandymus viską suversti jums. Atseit, jūs priešinatės pokyčiams, čia jūsų vidiniai demonai lenda, čia jūsų programos ir t.t ir pan. Patyręs, atviros širdies, iš meilės vedinas mokytojas, net ir pastebėjęs jumyse vidinį pasipriešinimą ras kaip jį apeiti, arba leis jam tiesiog būti gerbdamas jus, o aukščiau išvardintos frazės tėra manipuliacijos. Nepasiduokite joms. Tikrų žmonių šioje sferoje – vienetai, tą atminkite, tačiau ir visi kiti gali padėti jums siekti savo tikslo, tik pernelyg prie jų neprisiriškite.

Šį lygį išprogramuoti verta, nes jis grąžina jums protą, kaip mąstymo įrankį, kuris priklauso jums. Jis grąžina galią kurti ir gyventi pagal savo taisykles. Nepriklausomą, unikalų, autentišką gyvenimą. Jausmas labai fainas.

Trečias programavimo lygmuo – medijos, vieša informacija, aplinka. Šį lygį įveikti paprasčiausia. Jis lyg apsiaustas užkloja anuos du, įdiegtus ankstyvame amžiuje. Tam, kad jį išprogramuotum tereikia nusiimti tą apsiaustą. Nusiimti akidangčius, kuriuos mums uždeda viešosios nuomonės formuotojai ir jų veikiami mūsų draugai, artimieji, giminaičiai, pažįstami. Metodas – informacijos pasninkas (terminas Ilzės Butkutės). Atsijungti nuo televizoriaus, radijo, naujienų portalų, žurnalų, socialinių medijų. Informaciją vartoti tik tą, kurios jums reikia ir kurią patys susirandate, o ne tą, kuri yra jums brukama. Patikėkite, nieko nepraleisite. Kai įvyksta kažkas tikrai svarbaus – žinios jus vienaip ar kitaip vis tiek pasiekia. Jei ši mintis atrodo neįmanoma – išsikelkite sau iššūkį: atsisakyti medijų bent vienam mėnesiui. Bent vienai savaitei. Ir tai pajusite poveikį. Bet svarbu nesukčiauti – pigios informacijos kaupimas mums jau tapo obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, tad labai trauks patikrinti ką rašo naujienų portalai ir ką feisbuke postina draugai. Laikykite save už rankos! Jei reikia, prisirakinkite prie radiatoriaus, bet šiukštu nelieskite telefono ar kompiuterio. Geriausia šiam eksperimentui susirasti stalčiuje besimėtančią NOKIA 3310. Vis mažiau pagundų.

Išprogramuoti šį lygį verta, nes pamatysite kokiu laipsniu yra manipuliuojama visuomene ir viešąja opinija ir kad mes beveik neturime autentiškų minčių. Pajusite pirminį proto programavimo skonį ir koks gyvenimas gali būti be jo. Kaip šalutinis poveikis gali pasireikšti pyktis ir aršus noras visiems parodyti „tiesą“. Nieko su tuo nedaryti, ramiai irtis toliau, su laiku praeis.

Visa tai, ką parašiau esu pati išbandžiusi bei patyrusi. Užtrukau keletą metų skirdama didžiąją dalį laiko bei energijos. Tai yra padaroma. Tik neturėkite iliuzijos, kad per savaitę egzotiškoje šalyje išmoksite sąmoningumo, ar po dvasinio savaitgalio sodyboje išsivalysite čakras, išspręsite šimtmečius prisikaupusios karmos ir nušvisite. Čia ne Matrica, raudona piliulė neegzistuoja.

Sėkmės, mano mielieji hakeriai 💟