Viską galinčios moterys

Skaityti 5 minutes
„Lygių galimybių kontrolieriai analizavo vadovėlius ir aptiko juose net ir plika akimi neįžvelgiamų lyčių stereotipų.“ Taip sakė per radijo žinias. Apokaliptiniu, maras karas ir tvanas tonu.

Plika akimi neįžvelgiamų?! Tai gal jų ten tiesiog nėra, todėl jie ir neįsižvelgia plika akimi? Bet taip netinka. Turi būti! Visur slypi netolerantiškojo diskriminuojančio blogio šaknis! Kas jo ieško, tas ir randa. O radę skelbia: lyčių stereotipai užvaldę mus!

Buvau ir aš tokia – kovotoja prieš stereotipus – viską galiu, viską moku, neaiškinkit man, laisvė, nepriklausomybė ir panašiai. Ir kas iš to? Kas iš to mano galėjimo išėjo? Galėti daug ką galima. Žmogaus ribos dar nepasiektos. Bet ar viską, ką daryti galiu, reikia daryti? Kam?

Prieš ką čia mes stengiamės būti tokios viską galinčios ir tokios „lygios“? Kur čia tie žiūrovai ir vertintojai? Kokiai komisijai bandome įtikti tempdamos namo maišus, gamindamos, tvarkydamos, dirbdamos, eidamos į seminarus, dvasiškai tobulėdamos, taisydamos automobilius, auklėdamos vaikus, bėgdamos maratonus, laikydamosis dietos ir visa tai nepriekaištingu manikiūru, visada nudažytom plaukų šaknim ir madingais apdarais. Prieš ką čia mes vaidiname šitą viską sugebu, viską galiu, niekad nepavargstu supermoterų spektaklį? Ir kam nuo tos vaidybos geriau?

Einu vakar su vežimu į parduotuvę, Laiptas, durys sunkios, siauros – nepatogu. Galėčiau pluktis, bandyti koja paremti duris, visa persikreipusi mėginti įtalpinti didžiulį lopšį pro tą siaurą įėjimą ir didvyriškai stenėti „oj ne, pagalbos nereikia, aš pati galiu“. Juk galėjau prieš keturis metus su pirmagimiu, galiu ir dabar. Bet dabar nebenoriu. Kam?
Stoviu sau ramiai atidariusi duris, žvalgausi ir laukiu. Labai greitai prisistato du vyrukai (šlovė jiems!): vienas iš parduotuvės personalo, kitas tiesiog jaunuolis ėjęs pro šalį. Abu greitai komandiškai sudirba: vienas duris laiko, kitas vežimą kelią. Minutė laiko, daug šypsenų ir padėkų. Jiems nebuvo sunku, o man būtų buvę, nors ir galiu. Finale visi laimingi – jie gerą darbą padarė, aš jėgas pataupiau.

Ir man smagu, kad tai buvo vyrai, o ne moterys, atsitiktinai ėję pro šalį. Kad būtent jie sureagavo į mano pagalbos prašančią povyzą, nors aplink buvo ir moterų. Todėl, kad jie fiziškai stipresni, todėl, kad jiems tai padaryti lengva, todėl, kad tada jie (ir aš taip pat) jaučiasi galintys prisidėti, esantys svarbūs ir reikalingi, nes tokie išties ir yra. Ir aš dėl to nė kiek ne menkesnė, ne mažiau svarbi, ne silpnesnė. Nes aš padariau tai, ko jie padaryti negali net ir labai norėdami – aš pagimdžiau. Tai nemenkas darbelis. Auginti žmogų, tiek pilve, tiek pasaulyje – taip pat. Tai aš gal geriau koncentruojuosi į tai, ką padaryti galiu tik aš ir leidžiu kitus dalykus padaryti kitiems. Juk nebe mokykla, kad man dešimtukus kas rašytų ir galvytę glostytų, kokia aš šaunuolė perfekcionistė viską moku.

Nebėra tų glostytojų ir dešimtukų. Tikrinau su pirmu vaiku. Tikrai nebėra. Vis laukiau laukiau, kada čia už mano didvyriškas „aš viską galiu pati“ kančias kas nors raudoną diplomą įteiks, bet norinčių neatsirado. Atvirkščiai, kuo daugiau darbų prisiimdavau ir kuo dažniau (mintyse ir garsiai) kartodavau, kad galiu pati, tuo mažiau pagalbos, palaikymo ir suprantančių žvilgsnių sulaukdavau. Ir logiška juk. „Gali, tai ir galėk sau, o aš einu jutubę pažiūrėsiu“.

Laukiu, kada jau ta galėjimo mada pasibaigs. Ji tokia pat prasminga ir naudinga kaip kailinės basutės. Gal jau gana viską galėti? Gal jau galime šiek tiek kažko nebegalėti? Nereikia visko iškart. Palaipsniui. Gal pavyzdžiui galime nebegalėti nėščios tempti sunkiausių pirkinių maišų į trečią aukštą? Gal galime nebegalėti skirti dėmesio vaikams, vos tik jie to pareikalauja, nes esame išvargę ir dabar norime pailsėti? Gal galime nebegalėti pagaminti vakarienės ir tiesiog pasiūlome šeimai susitepti sumuštinių, jei kas alkanas? Gal galime nebegalėti dirbti sirgdamos, vos ekraną įžiūrėdamos, nes akyse trejinasi nuo temperatūros, todėl, kad labai svarbaus projekto, labai svarbus terminas buvo vakar ir niekas nepadarys taip gerai?

Tas nuolatinis visko galėjimas baisiai jau išvargina. Po to nelieka jėgų gyventi. Visai visai. O ką jau kalbėti, kad džiaugtis, išklausyti, suprasti, pamąstyti ir patarti? Šie dalykai tampa pernelyg didele prabanga ir būtent jie vėliau įvardijami mūsų vaikų psichoterapijos priežastimi. Amerikoje jau siūloma, kad vaikai tėvams pateiktų sąskaitą už jų psichoterapeuto paslaugas, nes pastarieji kalti dėl visų nelaimių (juk viskas glūdi vaikystėje). Tad viską galėti – dar ir neapsimoka.

Ir galiausiai, kai viską gali savo keturmečiui, tai viską gali ir savo keturiasdešimtmečiui. O jis, deja, vargšas nieko nebegali. Ir lieki viena plikoje tuščioje dykynėje. Tokia viską galinti, bet niekam nereikalinga ir nevertinama.