Žinutė iš pogrindžio

Skaityti 4 minutes
Kokia butaforinė mūsų demokratija! Kaip teatro dekoracijos – iš parterio žvelgiant į apšviestą sceną atrodo gražios ir net tikros, harmoningai dera su aktorių vaidyba bei dramaturgija.

Bet tie, kam pavyko pabūvoti užkulisiuose pamato: ištaigingi rūmai, tai tik popieriniai fasadai, kurių antroje pusė keletas medžio tvirtinimų ir visiška tuštuma. Dirbtinės gėlės nekvepia, ugnis nešildo, vanduo pilstomas iš tuščio ąsočio troškulio nemalšina.

Keistuolių tai pasaulis išties – viskas aukštyn kojom. Tie, kurių oficiali misija tarnauti – greitai ima vadovauti, tie, kurių padėti – ima kenkti, tie, kurių informuoti – pradeda dezinformuoti, tie, kurių saugoti ir ginti – gąsdinti ir pulti, tie, kurie turėtų šviesti – ima klaidinti… Ir visur čia bendras vardiklis tvyro: kontrolė ir galia. Visos paminėtos pozicijos yra galios pozicijos, jeigu altruistiškai, kontroliuodamas savo žemiausius instinktus jos neatsisakai. O galia kapitalistinėje visuomenėje yra didi vertybė. Didžiausia. Net už pinigus didesnė. Nes jeigu turi galios, pinigų irgi atsiras.

Ir visa tai laikantis padorumo bei įstatymo raidės, šventais veidais. Svarbu, kad pagal protokolą, pagal įstatus, pagal taisykles. Išoriškai. O išties, tai taip kaip jau ne vieną dešimtmetį yra įprasta. „Man man man, Lemonui, Lemonui, Danieliui.“ O tada atstovai spaudai mediniais veidais ir stikliniais žvilgsniais pakomentuos: viskas pagal galiojančius įstatymus, vidaus taisykles, įprastą tvarką. O jeigu jau labai akivaizdu, kad vis gi NE, tuomet: mes tiriame, aiškinamės, pateiksime išvadas ir jokių komentarų daugiau teikti negaliu. Tiria tol, kol ne tik visuomenė, bet ir patys užmiršta ką ir kodėl ten išvis tirti reikėjo. Tada lengviau atsikvepia ir tapšnoja vienas kitam per petį: puikiai suvaldyta krizė, puikiai. Gal kokį kepsnį Kempinsky?

Ir niekaip kitaip čia turbūt būti negali. Jeigu štai visi dabar pat iš karto imtų ir paviešintų tikruosius savo viešųjų sektorių užkulisius, įsitvyrotų visiškas chaosas. Sąžiningas pilietis, gal ir nujaučiantis, jog kažkur čia šalimais dvėselėna pūva, tačiau vis dar tą kvapą ignoruojantis, paklaiktų pamatęs, jog išties gyvena lavonų savartyne, o tupinčios maitėdos ramiai sau laukia, kada ateis eilė paskanauti jo mėsos. Absoliuti tiesa visiškai destabilizuotų visuomenę ir dauguma nerastų būdų kaip su ta tiesa susitvarkyti, kaip ją integruoti. Neturime ir kvalifikuotų specialistų, kurie padėtų žmonės šias patirtis suvokti ir priimti, jiems patiems pagalbos prireiktų.

Tačiau jau dabar, pogrindyje, kuriasi naujos infrastruktūros. Jos kuriamos žmonių, kurie savarankiškai, per asmenines patirtis tyliai iškentėjo tiesos sukeltą chaosą savo sieloje, ją integravo ir ėmėsi daryti tai, kas jų valioje, kad to chaoso neremtų bei neproteguotų jo savo gyvenime. Tų, kurie ėmėsi keisti save, savo šeimą, savo gyvenimą, tuo iš lėto keisdami ir esančius aplinkui, taip judėdami link savo paskirties – įtvirtinus naujo gyvenimo pamatą, pastatyti ant jo kažką, kas pasitarnautų kaip nauja infrastruktūra jau pūvančiai ir vos bepastovinčiai sistemai.

Jie tai daro patyliukais, nes viešas skalambijimas tik sukliudytų nuosekliai dirbti savo sudėtingą darbą. Nes nieko negali pasakyti ausims, kurios nepasiruošusios girdėti.