Misija – dėkingumas

Skaityti 4 minutes

Mano pažįstama moteris vis sukasi virtuvėje ir buityje. Maitina krūvą suaugusių žmonių, ruošia, gamina, plauna, tvarko. Viską daro džiugiai, vikriai, nesiskųsdama.

Aš jos klausiu: „Kaip tu taip? Negi tavęs neužknisa? Nevargina? Nepabosta?“ Kiekvieną dieną! Ir niekam neleidžia kojos į jos virtuvę kelti. Jokios pagalbos – nė už ką!

Ji atsako: „Aš tai darau iš meilės. Taip ją išreiškiu.“

Ir aš jaučiu, kad ji nemeluoja, kad jos žodžiuose gyvena dėkingumas, kad tai jos unikalus, autentiškas, nuoširdus būdas tą dėkingumą išreikšti. Ir matau jos vyro akyse, kad jis tokią dėkingumo formą supranta, ją priima, jaučiasi mylimas, vertinamas, todėl irgi dėkingas. Ir dėl tos priežasties kala, remontuoja, taiso, tvarko, pakuria, pasirūpina. Taip jiedu gražiai ir gyvena. Užsiėmę, nuvargę, netinginiaujantys. Sakytum, pareigų prislėgti, bet išties dėkingi ir vertinantys tai, ką turi, ką atrado vienas kitame ir kartu.

Tai tik (net!) pavyzdys. Ne visiems privalu tokiu būdu dėkingumą šeimai išreikšti. Galima ir kitaip.

Bet pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: ar turiu už ką būti dėkinga?

Jei nuoširdus atsakymas yra „ne“, nereikia jo baidytis, neigti ar bandyti pakeisti. Reikia mokytis su juo gyventi, jį ramiai priimti. O tada vėl klausti: „kodėl“?

Atsakymas ateis. Galbūt jis slypės mumyse, mūsų ydose, traumose, kompleksuose. O galbūt ir objektyviose išorinėse aplinkybėse. Pavyzdžiui patologiška būtų dėkingumą jausti alkoholikui despotui vyrui, kuris muša, prievartauja ir duris kirviu kapoja. Tai vestų link beprotystės, savižudybės ar žmogžudystės. Keliu, kuriuo geriau neiti.

Bet jeigu dėkingumą jausti yra už ką? Pavyzdžiui už tai, kad vyras rūpinasi, išlaiko, vaikus auginti padeda, automobilį sutaiso, pagiria, komplimentą pasako. Paprasti nepaprasti dalykai.

Tuomet duodi smegenims užduotį: sugalvokit, kaip galėčiau išreikšti dėkingumą savo šeimai? Kokiu būdu man jį parodyti? Ir smegenys dirba, galvoja.

Nebūtina iškart pulti visus glostyti, bučiuoti ir myluoti. Verta ramiai su šia intencija pabūti, kad kiltų giluminis, vidinis, tikras atsakymas. Ir nereikia laukti fanfarų, fejerverkų, daug šviesų ir garso. Gal pradžiai labai mažas dalykėlis iškils.

Pavyzdžiui, nepriekaištausiu, kad šviesą palieka vonioj, o tiesiog nueisiu ir užgesinsiu, jei mane nervina. Tai jau puiki, galinga pradžia! Todėl, kad ji nuoširdi. Ir prasmė jos metafiziškai neaprėpiamai didžiulė, nes tai reiškia, kad priimsiu žmogų tokį, koks jis yra, nebandysiu jo pakeisti.

Tam, kuris nuolatos buvo minkomas, lamdomas, varžomas ir tramdomas, kad būtų toks „koks reikia“, o ne toks, koks yra (tai bemaž visiems), tai bus didžiausia dovana, kuri irgi skatins dėkingumą.

Ir jam gal dzin bus, kad karbonado nėra. Bet užtat laisvė yra. Savim būti. O jai gal dzin bus, kad šeimą aprengti tik iš padėvėtų drabužių parduotuvių gali. Bet užtat kai susivėlusiai, nuvargusiai, purvinai ir nervuotai pasakys „Gražuole mano, eik pailsėti“ širdis braškiniu marmeladu apsilies.

Pūsdama savo gimtadienio pyragaičio žvakutę, bandžiau sugalvoti norą. Na tokį gerą, nuo dūšios. Visą aprėpiantį, nesavanaudišką, dvasingą ir teisingą visiems ir viskam. Labai norėjau panorėti kažko TOKIO. Ir…tyla.

Aš nieko nenoriu!

Vienintelis žodis sukasi mintyse – AČIŪ. Už viską, ką turiu, nes tai yra tiek daug, kad man net liežuvis neapsiverčia dar kažko prašyti. Daugiau nei kada maniau galėsianti turėti. Ir visai kas kita, nei įsivaizdavau, kad man galėtų reikėti.

Tiek ir tepasakau, o užpūsta žvakutė po sekundės užsidega vėl! Pūčiu dar kartą – ji vėl užsidega. Ir dar kartą, ir dar. Žiūriu apstulbusi. Ir kas mano keturmečiui iššaukia ūminį pasaulio pabaigos sindromą (nes jo noras dabar neišsipildys), mano vyrui pasiteisinimą („aš tik nupirkęs pamačiau, kad jos tokios – neužpučiamos“), man tampa žinute iš aukščiau.

Dėkingumas dauginasi! Jis niekada nesibaigia. Jeigu tikrai nieko nebenori, tik pasakyti „Ačiū“, gauni visa, ko tau reikia. Ir dar. Ir dar. Ir dar.