Kaip išmokti pasitikėti santykiuose?

Skaityti 5 minutes
Jeigu nori, kad tavo vyras girdėtų ką sakai, reikia kalbėti tada, kai jis klauso. Jis neklauso, kai vairuoja, veda šunį pas veterinarą, gamina vakarienę ar tvarko kažkokius kitokius, tau atrodytų visiškai elementarius reikalus. Tuo metu jis girdi fragmentiškai. Jeigu kažką kalbi, tebūnie tai nebus itin svarbu. Jokiu būdu nelieski jokių jautrių temų.

Žinai, tų, kur vienas ne ta intonacija pasakytas, ar ne ta intonacija išgirstas žodis gali įsodinti judu į santykių mirties kilpą. Kai įkrenti į triušio landą ir krenti vis gilyn toldamas nuo saulės šviesos. Kai mąstymas apsitraukia nuodėmės migla ir tampa neblaivus. Kai užvaldo skausmas arba skausmo kūnas apie kurį rašo E.Tolle.

Jis tikrai egzistuoja ir jį galima lengvai užčiuopti kituose. Kuo geriau pažįsti žmogų, tuo geriau jauti, kaip sudirginti jo skausmą kūną. Todėl niekas negali mūsų taip įskaudinti kaip artimiausi žmonės. Jie žino, kur taikliai durti.

Ir todėl mes nepasitikime žmonėmis. Todėl mes bijome artimų santykių ir neprisileidžiame žmonių artyn. Mes užuodžiame riziką. Pamename, kaip skauda, kai vidun įsileistas žmogus ten pridergia. Kaip ilgai reikia šveisti nepasitikėjimo, išdavystės dėmes nuo savo vidinių namų sienų. Rizikuoti turi būti tikrai verta. Ir mes vis tikriname. Ar verta? Gal dar ne?

Vienas per kitą, vienas kitame mes mokomės pasitikėti gyvenimu. Ne vienas kitu. Mums nereikia išmokti pasitikėti žmonėmis. Mums reikia išmokti pasitikėti kai kuo didesniu už žmogų. Patikėti, kad tam kažkam didesniam už žmogų, nesavanaudiškai rūpi to mažo ir pažeidžiamo žmogaus interesai. Patikėti, kad kažkas mus veda ten, kur mums reikia eiti, ten kur mums yra geriausia, o geriausia yra tai, kas mus augina, tobulina. Mes visiškai nenutuokiame, ko išties mums reikia. Kokias pamokas turime išmokti, kokias patirtis patirti, kokius iššūkius įveikti, kad pamatytume savo stiprybę, pažangą ir drąsą.

Tiesa ta, kad niekad nesutiksime žmogaus, kuriuo galėtume iki galo pasitikėti. Nei vienu. Net ir savimi pasitikėti iki galo negalime. Juk žinome, kiek kartų jau klydome. Ir dar geriau žinome, jog užvaldžius skausmo programoms tampame neblaivūs. Prarandame sveiką mąstymą, nebeįžvelgiame šviesios realybės pusės ir mus užvaldo pykčio, nuoskaudos bei skausmo demonai. Pažįstame juos.

Išsilaisvinę iš jų gniaužtų liūdnai inventorizuojame asmeniniam gyvenimui padarytą žalą, po to kai šie velniūkščiai nekviesti ištrūksta į dienos šviesą. Jie visuomet stengiasi per trumpiausią laiko tarpą padaryti maksimalią skriaudą. Būni lyg zombis sekantis jų skausmo komandomis. Protas lyg pakvaišęs dėlioja netekties scenarijus ir kruopščiai renka išdavystės įrodymus. Oras net zvimbia aplinkui.

Tokiomis akimirkomis guliu susirietusi, kaip žvėris užspeistas į kampą ir bene urzgiu. Viskas aplinkui virpa, cypia, garuoja, bilda ir tirta. Aš laikausi įsitvėrusi paskutinių tikėjimo likučių, net jei tai vos įžiūrimas siūlelis. Aš žinau – kažkur jis yra. Žinau, šita audra pasibaigs, man tik reikia pralaukti nieko nedarant. Tyliai ramiai išbūti, iškentėti, kai mano kūno signalai siunčia kovos lauko vaizdus. Kai mano išlikimo sistemos dirba pilnu pajėgumu ir kviečia mane į karą. Kviečia „gintis“ nuo netikrų iliuzinių priešų.

O išties kviečia keršyti, kviečia skaudinti, kviečia mėšlinais batais išmindyti kito tau išpuoselėtą pasitikėjimo sodelį, kuriame tik tik pradėjo želti pirmieji daigai. Tokiais momentais aš ieškau išėjimo, nes žinau, kad ilgai apgulties atlaikyt nepavyks. Kartais visai nepavyksta jos atlaikyti…

Bet tuomet, kokia laimė, jog esi ne vienas. Tuomet dar yra tikimybė, kad kitas žmogus puolimą atlaikys, nepasiduos tamsos gundymui ir išliks orus bei garbingas. Yra tikimybė, kad kitas žmogus apgins jūsų pasitikėjimo sodą ir neleis jame trypti net gi tau. Kartais taip būna.

O kartais abiems reikia vaikščioti ir rankioti po audros primėtytus šapus, žabus, žukes. Paremti nulaužytas šakas, palieti pasitikėjimu išalkusią žemę.

O geriausia, kai pavyksta atrasti nuolankumą, protui kuriant siaubingą išdavystės bei skausmo scenarijų. Pavyzdžiui, kad tavo Mylimasis tau viską (kas tas viskas?) meluoja, arba, kad jis tave apgaudinėja, arba dar kažką labai baisaus.

Aš sakau: gerai, tebūnie. Tebūnie taip ir yra, kaip sakai. Tebūnie jis mane apgaudinėja. Tebūnie jis man meluoja. Tebūnie jis mane išduos. Bet mano jausmai yra tyri. Mūsų patirtas laikas stebuklingas. Mūsų gautos dovanos vertingos. Mūsų laimė buvo tikra. Ir už tai esu dėkinga.