Trys aukos rūšys: nelaimėlė, didvyrė ir rūpintojėlė

Skaityti 15 minutes
Nemaža moterų populiacijos dalis turi tokį patologinį mentalitetą vadinamą aukos sindromu. Labai nepatinka man tas žodis. Toks įžeidus. Bet bandydama sugalvoti tinkamesį suprantu, kad jis yra labai tikslus ir nieko čia nepadarysi. Šiuo tekstu nenoriu nieko nei auklėti nei kaltinti, nes pati šitą sindromą nešiojuosi savyje. Gali būti, jog mes visos nešiojamės mažesnę ar didesnę jo dalį savo genuose. Gal tai nėra individuali moterų „nesusitvarkymo su savo emocijomis“ ar kuo ten pasekmė? Galbūt tai kolektyvinės sąmonės imprintas, kuris lydi mūsų protėves tūkstantmečiais ir mes tiesiog esame įpratę kentėti ir būti aukomis?

Nežinau, kaip ten buvo prieš tai, kai aš gimiau, bet rašytiniai šaltiniai (kuriuos visada siūlyčiau vertinti labai kritiška akimi) sako, kad vyravo visiškas patriarchatas ir moterys buvo paspaustos po sunkiu ir dažnai nešvariu vyrišku padu. Kas matyt buvo tam tikra visuomenės egzistavimo sankloda, kuri buvo tokia, kokia buvo ir nieko čia nepadarysi. Galbūt.

Prieš bene šimtą metų prasidėjo moterų laisvės judėjimas, kuris dabar vadinamas feminizmu ir kuris kovojo už moterų lygybę. Lygias teises tiksliau. Nes lygybės ta prasme, kad mes visur ir visada viską darome, turime ir atliekame vienodai nėra ir negali būti, nes mes tiesiog sukurti skirtingi. Dabar feminizmas yra išvirtęs į bjaurų daiktą ir visiškai praradęs savo taurią žinutę – kad moteris turi būti šioje Žemėje VERTINAMA lygiai taip pat kaip vyras su visais savo trūkumais, privalumais, fanaberijomis ir talentais bei dovanomis (jei išvis taip galima rūšiuoti).

Galbūt visa ta ilgametė istorinė sankloda, o taip pat feminizmo liepsnose pakaitrintas nuskriaustų kankinių įvaizdis ir sukūrė labai stiprią psichikos struktūrą, su kuria beveik kiekviena iš mūsų susiduria daugiau ar mažiau, ir ji yra vadinama – Aš Auka.

Įvairių tų aukų būna. Labai įvairių. Manau, čia galėsite mane papildyti, bet aš asmeniškai išskirčiau tris pagrindines, dažniausiai stebimas, aukos rūšis.

Auka nelaimėlė

Ji yra nelaiminga. Visada ir visur. Nelaimingumo dydis proporcingas amžiui, todėl ankstyvoje jaunystėje gali praslysti nepastebėtas. Išryškėja keliaujant link brandos, sukūrus šeimą ar kaip tik nesukūrus jos „laiku“ ar tokios, kokios norėta. Aukos nelaimėlės jaučiasi skriaudžiamos. Joms visi kenkia ir niekas nepadeda. Jeigu kas nors, kada nors ir padaro ką nors gero, tai vis tiek ne taip ir ne tiek, kiek auka nelaimėlė įsivaizduoja nusipelniusi. Sendama ji klimpsta į vis gilesnį savęs gailėjimo liūną ir treliuoja liūdną neteisingo gyvenimo melodiją bet kam, turinčiam ausis ir vis dar norinčiam jos klausytis.

Nelaimėlės yra labai labai nelaimingos, todėl kad jos nemoka džiaugtis. Būtent „nemoka“. Nors aukoms atrodo, kad jos išties labai gerai moka džiaugtis, tiesiog kad visai nėra kuo. Ir čia slypi patologinio mąstymo šaknys – įgūdžio džiaugtis, vertinti, jausti dėkingumą neturėjimas.

Įsisenėjęs įprotis liūdėti ir jaustis nelaiminga labai sunkiai iškrapštomas. Kaip ir visi įsisenėję įpročiai jis įsirašo mūsų smegenų neuroninėse jungtyse ir mintys bėgioja būtent tais takais, kuriuos jiems nutiesia neuronai. Seni įpročiai taip sunkiai keičiasi todėl, kad smegenyse jų keliai jau išminti ir jūsų smegenys visuomet pasirinks trumpiausią ir geriausiai pažįstamą kelią tarp neuronų.

Tai reiškia, kad jeigu esate įpratusi galvoti apie save, kitus ar gyvenimą neigiamai, tuomet komunikuojant su savimi, kitais ar gyvenimu, iš to kylančios mintys, refleksijos bus neigiamos. Vien todėl, kad jūsų smegenys įpratę operuoti būtent tokiu būdu. Perprogramuoti savo smegenis galima (apie tai rašiau čia). Tai nuoseklumo, kantrybės, o tai reiškia ir motyvacijos reikalaujantis užsiėmimas. Vis gi, jeigu atpažįstate save šiame aprašyme – nors labai mažai šansų, kad taip nutiks, nes auka nenori pripažinti, kad ji auka, todėl, kad jos smegenys piešia paveikslą, kuriame dėl jos nelaimingumo visuomet kalti visi kiti ar tiesiog aplinkybės – siūlyčiau mesti tai, ką šiuo metu darote ir pradėti tyrinėti savo galvą iš vidaus.

Man pavyzdžiui ilgai nesinorėjo pripažinti, jog turiu aukos nelaimėlės sindromą. Buvau taip į jį įaugusi, kad man atrodė, jog pripažinti, kad esu auka, tai tolygu save nužudyti. Auka buvo mano tapatybė, nors aš to ir nemačiau.

Auka didvyrė

Ji yra didinga. Ji neša savo auką, savo skausmą kaip didžiausią gyvenimo vertybę ir pasididžiavimą. Ji puošiasi ja į vakarėlius, giminės susirinkimus, koncertus ir visur, kur kiti žmonės galės pamatyti, kokia ji išdidi, drąsi ir verta pagarbos. Nes ji juk taip kenčia, taip kenčia, tačiau kenčia didvyriškai. Jai patinka jos kančia, ji atrodo tarsi apgirtusi nuo saldaus aukojimosi dėl kitų jausmo. Ji net gi savotiškai laiminga, tol, kol jos kančios „sukėlėjai“ supranta, kokią didvyrišką misiją ji atlieka ir iš dėkingumo paklūsta josios valiai.

Auka didvyrė išties yra valdinga monarchė. Užsikeldama save ant pjedestalo, ji užsitikrina, kad artimi žmonės ją gerbs, galbūt bijos ir būtinai jausis dėkingi už visus tuo sunkumus, kurios ji dėl jų ištvėrė. Auka didvyrė yra profesionali kentėtoja. Ji per daug (arba visai niekada) nesiskundžia, nes kančia yra jos gyvenimo prasmė. Juk smagu gyvenimo prasmę turėti, ko čia skųstis?

Auka jaučiasi gyva tol, kol yra dėl ko aukotis ir kol recipientai dėkingai pripažįsta jos auką. Į šią klasę įeina ir gelbėtojos, kurios padeda kitiems žmonėms savo pačių gyvenimo sąskaita.

O tai yra nuodėmė. Dėl labai paprasto dalyko: mes visi esame Dievo vaikai, mums visiems jis davė gyvenimą, kurį tvarkome taip, kaip sugebame, mūsų pareiga prieš Kūrėją yra gyventi savo gyvenimą, nes tai yra dovana, tačiau aukai labai sunku tai padaryti. Ji negali gyventi gyvenimo, nes mano, kad jo nenusipelnė. Aukodamasi ir didvyriškai kentėdama dėl kitų, ji mano užsitarnausianti Dievo malonę, ar bent jau teisę gyventi. Ateityje. Bet žinoma, tai tik triušo landa – kuo giliau ten lendi, tuo žemiau krenti ir jokia auka nebeatrodo pakankamai didelė, kad tiesiog leistum sau gyventi.

Toks sindromas gali kilti ir dėl prisiimtos kaltės. Tarkim įvyko kažkas siaubingo su kuo auka galėjo būti, o galėjo ir nebūti susijusi. Ji nežino, kaip su tuo tvarkytis, todėl nusprendžia, kad tai bus jos kaltė ir ima save bausti (aukodama savo gyvenimą didvyriškoms kitų gelbėjimo misijoms). Koks grandiozinis susireikšminimas! Auka, apsvaigusi nuo savo įsivaizduojamos didybės ir galios pavirsta Dievu. Ji įtiki, jog jos valioje nuspręsti gyvenimo tėkmės „teisingumą“. Ji tampa Aukščiausiuoju Teisėju ne tik kitiems, bet ir sau.

Jeigu bandytumėte pasakyti, kad ji per gerai apie save galvoja įsižeistų, nes išties ji negalvoja apie save gerai. Ji mano, jog yra niekinga būtybė, kuri nusipelno bausmės ar bent jau kažkokio atpirkimo. Pati save nuteisusi ir paskelbusi nuosprendį, ji bando vykdyti bausmę, kuri didėja sulyg kiekvienais prabėgančiais metais ir termino pabaigos nematyti, nors auka tiki, kad kada nors, galiausiai, kaltė bus išpirkta ir ji sau atleis. Deja, vienintelė diena, kai išties galima sau atleisti yra šiandien. Ji niekada neateina rytoj.

O atleisti sau galima tokiu pagrindu: aš nesu gyvasties valdovė, aš nežinau, kodėl aš čia atsiradau ir kas čia mane „padėjo“, bet juk aiškiai suprantu, kad nei atsimenu, nei įsivaizduoju, kaip vyko mano Kūrimas, o vis gi aš esu.

Patikėjus, jog mane sukūrė kažkas didingesnio nei aš pati, galima pasitikėti, kad tas kažkas žinojo, ką daro ir jeigu jis nori, kad aš čia būčiau, vadinasi, aš turiu čia būti.

Auka rūpintojėlė

Na žinote, ta, kuri visada viskuo rūpinasi. Ji valo, tvarko, dėlioja, rūšiuoja, siuva, lopo, gamina, šveičia, krapšto ir daro tai visą laiką, bent jau tuomet, kai ją mato kiti žmonės. Ką jos daro, kai kiti jų nestebi, man yra nežinoma, tačiau spėju, kad galbūt galvoja, kaip čia dar kuo nors pasirūpinus ar ką nors naudingo, bet nevertingo nuveikus. Šios aukos gan unikalios, nes jos neatrodo prislėgtos ar liūdnos. Dažniausiai atvirkščiai – labai energingos ir gal net linksmos. Sukasi kaip vijurkai nesustodamas ir jaučiasi savimi labai patenkintos. Atrodo visai neblogai ir galima lengvai supainioti tiesiog su darbščia, rūpestinga bei mylinčia moterimi. Tačiau skirtumas tarp minėtos moters ir aukos yra tas, kad šalia pastarosios kažkodėl sunku būti. Būdamas šalia jautiesi kaltas, ar bent jau, netikėlis.

Vyrai, gyvendami su tokiomis moterimis (kurios pirmiausiai būna jų mamos) ištižta, apsunksta, apsileidžia. Žmonės gyvenantys šalia tokių aukų tampa apatiški, nejaučia motyvacijos ir kuo uoliau jos dirba, tuo vangiau veiklos imasi jų namiškiai. Dėl to joms tenka dar labiau dirbti, nuo ko dar labiau išauga iliuzinio pasitikėjimo savimi jausmas.

Jos tą daro todėl, kad tuomet jaučiasi…vertingos. Tos vertės nerasdamos niekur kitur, juo labiau vien pačiame fakte, kad jos YRA stabilizuoja savo vertės pojūtį laikydamos rankose visus, visų gyvenimo sričių kampus.

Kartais, tiesa, jos mėgsta pasiskųsti, kokie visi aplink netikėliai ir tinginiai. Kai labai pavargsta. Bet jos nesiilsi. Geriau išlieja savo apmaudą ir nuovargį ant kitų pykčio forma. Ilsėtis jos nemoka. Labai baisu tai daryti todėl, kad tada reikės šiek tiek pabūti ramiai. O kai būni ramiai, atsiranda rizika išgirsti savo pačios mintis. Gali ateiti suvokimas, jog jau daug metų laikai priešingą gyvenimo kursą, nei išties nori. Gali ateiti suvokimas, jog esi labai labai nelaiminga. O tai pavojinga mintis. Todėl, kad jei suprasi, kad esi nelaiminga, užsimanysi ką nors keisti, užsimanysi padaryti ką nors, kad taptum laimingesnė. O jeigu ir ne, tuomet jausiesi kalta, kad žinai, jog esi nelaiminga ir vis tiek nieko nedarai.

Aukos rūpintojėlės yra profesionaios vengėjos (savęs) ir neigėjos (nemalonių dalykų). Nes joms atrodo, kad kol puodai prikaisti gardžių valgių, namai gražiai parėdyti ir dar alga uždirbta, niekas nepastebės, kad jos vyras, o gal vaikas, o gal abu – alkoholikai. Ta gėdos dėmė, kurią savo rūpesčiu bando nuplauti auka gali kilti dėl įvairų priežasčių. Tai priklauso nuo tuometinės visuomenės sanklodos ir to, kas joje laikoma norma ar siektinu pavyzdžiu, o kas nukrypimu nuo normos. Jos yra taisyklių ir tvarkos fanatikės.

Bet mes negalime valdyti ir kontroliuoti savo gyvenimo, žmonių, kurie į jį ateina, tų, kurie aplinkui. Mes išties kontroliuoti galime tik tam tikrą savo paties dalį ir tai, iki tam tikros ribos, kad nevirstume patologiniais maniakais. Todėl kontroliuodamos, tvarkydamos ir rūšiuodamos savo artimiausią fizinę aplinką (namus, mokslus, darbus, vaikus, kol jie dar maži), jos susikuria tarsi saugumo kokoną, kurio laikosi ir kuriuo ginasi nuo neišvengiamai užklumpančių gyvenimo siurprizų (jie, žinoma, ne visada malonūs būna).

Visas šias aukas jungiantis bruožas yra tai, kad jos nemano esančios aukos. Tiksliau, jos nemano, kad jų valioje yra padaryti kažką, kad išartas gyvenimo modelis pasikeistų. Tokia ir yra žodžio „auka“ esmė – tai bejėgystė. Manymas, kad ji negali nieko pakeisti. Todėl ant aukų pykti, ar jas vertinti bei teisti nereikėtų. Nors ir labai sunku su tokiais žmonėmis gyventi, bet šio sindromo apraiškų turime mes visos. Galime turėti po mažą dalelę kiekvieno iš minėtų profilių, galime turėti kažkurį vieną stipriai išreikštą. Nors manau, kad dažniausiai jie yra susilieję į vientisą elgesio modelį.

Ką daryti?

Dabar apie tai, kad kai kada žmonės išties su mumis elgiais bjauriai: nepadeda, kai turėtų, žemina, kai turėtų drąsinti, skriaudžia, kai turėtų gelbėti ir taip toliau ir panašiai. Ir tai yra visiška tiesa. Neneigiu to fakto, kad vyksta sunkiai suvokiami, liūdni dalykai. Ir to mes pakeisti negalime. Bet kai ką pakeisti galime – save.

Jeigu esi auka (net jei pati to nesupranti), jei kažkur tavo pasąmonėje yra išgraviruotas aukos elgesio mechanizmas, net jei jis dar nėra pasireiškęs gyvenime, žinok, kad anksčiau ar vėliau sutiksi ir savo agresorių. Jie yra tobula pora. Kaip saulė ir mėnulis. Jie papildo ir maitina vienas kito mechanizmus. Didelė klaida, kurią dažniausiai imasi daryti aukos (nes būtent taip elgtis liepia jų mentalitetas) tai bandymas pakeisti, pataisyti, perkalbėti, perauklėti agresorių. Palikite jį ramybėje. Jeigu jus kažkas gyvenime skriaudžia, nekaltinkite ir neklauskite to žmogaus, kodėl. Atsakymas yra aiškus, jis taip daro todėl, kad jūs esate auka.

Bet ir savęs kaltinti ir smerkti nepulkite. Auka jūs tapote ne savo noru. Tokį mentalitetą greičiausiai paveldėjote ir galbūt net nežinote, kad jumyse tūno pasislėpusi nuodinga gyvatė. Jeigu esate pakliuvusi į labai sudėtingą, galbūt net smurtinę situaciją, kurioje kankinatės, pasistenkite savęs negailėti. Bandykite galvoti, jog ši situacija yra JUMS dovana.

Dovana ta prasme, kad ji labai aiškiai ir skausmingai (prieš tai greičiausiai būta švelnesnių bandymų atverti jums akis, kurie nesuveikė) parodo, kad kažkas jūsų viduje, jūsų mąstyme, jūsų pasaulėžiūroje yra labai netvarkoj. Jūsų sielos namuose apsigyveno kažkas svetimas ir baigia užgrobti jūsų gyvenimą. Šita mintis gali bauginti, tačiau ji visai reali ir geriausia ką galima padaryti, tai pasižiūrėti, kas gi ten apsigyveno ir kiek žalos jis pridarė, nes toliau neigiant gyvenimo siunčiamus ženklus, aukos sindromas gali jus pražudyti.
Tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek dvasiškai. Bet kuri iš šių baigčių yra ganėtinai liūdna.

Ir dar vienas dalykas: jeigu supratote, kad esate auka, persigandote ir užsidegėte karštligišku noru tai pakeisti, nusiraminkite. Tai neįvyks greitai. Jeigu užsibrėšite pernelyg didelius tikslus, jeigu imsite save spausti ir kaltinti kas kartą pastebėjusi, jog pasielgėte kaip auka, pavirsite tik dar didesne auka. Įkvėpkite, iškvėpkite. Dar kartą.

Jūs padarėte didelį atradimą. Jūs – Magelanas išsilaipinęs naujame krante. Jūs jau atradote savyje naują žemę. Tyrinėkite ją atsargiai, po truputėlį, kantriai. Neperspauskite. Galite pradėti nuo prisipažinimo, jog esate auka. Pirmiausia sau. Tada Kūrėjui. Vėliau galima ir kitam žmogui, kuriuo tikrai pasitikite. Jums užtenka sprendimo, kad aukos kelias – ne jūsų kelias, kad tai nėra geriausias būdas gyventi jums pačiai. Jį sąmoningai priėmus, gyvenimas (kad ir labai iš lėto) savaime pradės poslinkį link sveikatos, siųsdamas žmones, įvykius bei aplinkybes, kurie mokys jus išlipti iš aukos sindromo. Šitai jau reikės padaryti pačiai. Bet nebandykite surežisuoti savo pokyčių. Tai skulptoriaus danguje darbas.