Vienos nakties princesė

Skaityti 7 minutes

Vakar man buvo sudėtinga diena. Turėjau emociškai sunkų pokalbį iš ryto ir iki pat vakaro vaikščiojau lyg maišu trenkta. Jau pažįstu tą jausmą, kai užkabini savyje kažką esminio. Kol tas lobis iškyla iš tamsaus, jūržolėmis apžėlusio, vidinių gelmių dugno, tenka tiesiog laukti. Nemalonu, nepatogu, nesmagu, bet šiaip jau nieko baisaus, jeigu nesipriešini.

Taigi, aš nesipriešinau ir leidau vykti tam, kas vyksta, pasitikėdama, kad galų gale sužinosiu, kas toje senoje piratų skrynioje slepiasi ir atrasiu man paskirtąjį lobį. Nors laukiau kantriai ir ramiai, bet situacija tik blogėjo. Guldydama miegoti vaikus nesugrabaliojau rankose metileno mėlio buteliuko ir ištaškiau jį po visą kambarį. Nežinantiems pasakysiu, jog metileno mėlis, tai toks bjaurus labai sodrios spalvos tirpalas naudojamas odos žaizdelėms. Kažkuo panašus į “zelionkę” tik geriau plaunasi. Matydama kaip mano naujai pakeista patalynė, čiužinys ir grindys nusidažė ryškiai mėlynai užbaubiau kaip laukinis žvėris. Net vyras su vyresnėliu išsigandę atlėkė pažiūrėti, kas čia darosi. Atrodė, jog visos dienos emocinė įtampa manifestavosi garsiu riaumojimu. 

Net gi to pasirodė negana. Tą patį vakarą, jau visai nusikamavus ir slenkant link lovos, grynai atsitiktinai (o gal tobulai suplanuotai?) užsidirgino mano didžioji skausmo kūno žaizda, kuri visada išmuša pagrindą iš po kojų. Supratau, kad laukia linksmas vakarėlis, pusę nakties vartantis nuo šono ant šono ir sukant galvoje įvairius siaubo scenarijus, nuo kurių teka šaltas prakaitas pramaišium su sūriom ašarom. O kitą pusę sapnuojant košmarus. Tik paryčiais gavau gailestingo atokvėpio susapnuodama, kad visa šeima atostogaujame Maldyvuose.

Vyro paklausta, kaip šiandien jaučiuosi, tik vyptelėjau, kryptelėjau ir švelniai šyptelėjau, nes mes jau abu žinome, kad kai tokie dalykai su manimi vyksta, jie visuomet būna į gera. Juos galima panaudoti gilesniam savęs pažinimui ir novatoriškiems atradimams, kurie – po trumpalaikio suvokimo skausmo – atneša ilgalaikius teigiamus pokyčius į mūsų gyvenimą.

Tada nuėjau šveisti mėlynų grindų, nes tas mėlis, nors ir nusiplauna, bet tai būna ilgalaikis procesas: vis iš naujo trinant tą pačią vietą vandeniu mėlynumui vis atsiskiedžiant ir sklaidantis. Visai kaip mūsų vidinėms traumoms…

Keturpėščia trimis skirtingais skudurais gramdydama grindis nūnai pradėjau savęs gailėtis ir jaustis lyg vargšė pelenė, kuriai piktoji pamotė uždavė visiškai beprasmį, bet daugybę laiko ir energijos sunaudojantį darbą. Kaip pasakoje pabėrė žirnius bei grūdus ir liepė juos atrinkti, tik tuomet galėsianti važiuoti į puotą. Taip ir man, papylusi mėlio ir liepusi jį išveisti. Koks juokas mane paėmė pastebėjus šias savo mintis iš šono. Juk aš pati tą mėlį išpyliau!

O tuomet skrodė idėja, dėl kurios puoliau visus darbus dirbti triskart įnirtingiau, kad tik spėčiau per viduriniojo sūnaus pietų miegą prisėsti prie komputerio iš užrašyti tai, ką dabar rašau.

Aš pati sau esu piktoji pamotė!

Man net nereikia jokios konkrečios bjaurios moters, kuri žemintų ir niekintų mano švelnumą, gerumą ir meilę norėdama, kad pavirsčiau tokia pat negailestinga žiežula kaip ji. Aš kuo puikiausiai atlieku šią funkciją pati.

O galbūt “Pelenė” visai nėra pasaka apie vargšę engiamą mergaitę, o alegorija apie vidinius moters virsmus? Galbūt kiekviena iš mūsų turime tą vidinę pamotę? Smerkiančią, kankinančią, kritikuojančią. Niekaip neužčiaupiamą, kad ir kokios geros bebūtume, kad ir kiek darbų nudirbtume. Net jei miegotume užpečky ir galvą pelenais barstytume – jai vis tiek neįtiktume.

Jeigu taip, tai gal tuomet kiekviena turime ir savo gerąją krikštamotę fėją? Kuri pasirodo neapsikentusi neteisybės ir apdovanoja mus galimybe pakeisti savo gyvenimą?

Aš esu dalyvavusi stebuklingoje savo gyvenimo puotoje – su per naktį pasiūta suknele ir gerosios draugės grimerės sukurta fantastiška išvaizda. Net ir pavadinimas tos puotos buvo atitinkamas: “Gyvenimas – toks, koks jis nėra”. Vienam vakarui nusimečiui savo suplyšusius skarmalus, išsitraukiau iš po plintuso savo savigarbą, orumą, pasitikėjimą ir pasidabinusi šia prašmatnia eilute atvykau sutikti savojo princo. Kaip ir pasakoje, laiku pabėgau iš šventės, palikdama po savęs kvepalų ir vilties šleifą, kuriam manasis princas neliko abejingas ir nepaisydmas visų kliūčių mane susirado.

Kaip ten su tuo ilgai ir laimingai – nežinau, nes pasaka toje vietoje pasibaigia, o gyvenimas tik prasideda. Sugrįžus į savo įprastą rutiną, net ir su princu pašonėje, tenka viską keisti pamažu. Jei burtai ir gali mane vienam vakarui paversti princese, gyvenime ja pavirsti galiu tik savo pačios atkakliomis pastangomis. Kad ir šveisdama parketlenčių plyšius nuo metileno mėlio.

Vietoje epilogo

O pabaigai – geriausia. Kad jūs nepagalvotumėte, jog esu kažkokia išrinktoji, išskirtinė ar ypatinga, nes man tiesiog iš dangaus ant grindų krinta stebuklai ir aš vos bespėju juos rankioti. Ne. Taip nėra. Savuosius stebuklus aš sukuriu pati magiškame alcheminiame procese, kuomet susitinku savo skausmą ir būnu su juo, lyg su artimu draugu. Kuomet guliu lovoje, o širdis regis trūksta per siūles nuo gėlos, aš sau sakau: “ačiū Dievui, esu gyva. Jei taip neskaudėtų, turbūt to nė nežinočiau.” Išbuvusi tame tiek, kiek mano širdžiai, kūnui ir sielai reikia, visuomet ateinu prie paskutinės alcheminės dalies: suskaidžiusi save į daleles ir išgryninusi karštyje, surenku viską vėl iš naujo. Ta pati, bet ne tokia pati.

Šįkart rišamąja medžiaga tapo dėkingumas. Dalyvauju Advento praktikoje, kai kiekviena diena yra skirta tam tikriems apmąstymams. Šiandienos užduotis buvo padėkoti žmogui, kuriam taip ir nepadėkojau, o reikėjo… Įtemptai mislyjau, kas gi galėtų būti tas žmogus, kuriam turėjau padėkoti, tačiau nepadėkojau. Šufliavau prisiminimus pirmyn atgal ir nieko ryškaus neaptikau, kol galiausiai radau tiesos vibracijomis širdį suvirpinusią mintį – tas žmogus esu AŠ! Niekada nepadėkojau sau už norą tobulėti, už drąsą iškęsti savo skausmą ir iš jo mokytis, už viltį išmokti mylėti ir kantrybę to siekiant, o juk tikrai reikėjo. Tad sakau – AČIŪ TAU, AISTE.